LPF Saulė ir vėjas

Ateik Pas Mus ir Veikime, Pažinkime, Atraskime Drauge...

P.R.E.I.K. Šviesoje: Kaltės jausmas mūsų kasdienybėje


pixabay.com-debbienews-3.jpg     LPF "Saulė ir vėjas" 2017 metų birželio 11 dieną visus norinčius pakvietė į viešą renginį - diskusiją "P.R.E.I.K. Šviesoje: Kaltės jausmas mūsų kasdienybėje".
     Skaitykite trumpą reportažą iš šio susitikimo.

     Nors birželis, ir sekmadienis, bet džiaugėmės, turėdami galimybę susirinkti ir pasigilinti į visiems mums pažįstamą kaltės jausmą. Tačiau ne visiems buvo girdėta kita temos pusė, tai - “P.R.E.I.K. Šviesa”. 
     Todel renginio pradžioje susirinkusiems buvo trumpai pristatyta Universalioji Pasaulių Mokymo ir Pažinimo Sistema P.R.E.I.K. Tai Unikali Savęs Pažinimo, keitimosi ir įvaldymo per kasdienybę Sistema. (Plačiau su Ja galite susipažinti čia...
    
     Kaltės jausmas, be abejo, pažįstamas kiekvienam be išimties. Visi diskusijos dalyviai sutarė, kad šis jausmas tikrai nėra nei patogus, nei malonus.
     Todėl gilinomės į jo prigimtį, priežastis, kilmę, trukmę; kalbėjomės apie tai, ar visuomet kaltė yra tikra, ar ji gali būti ir iliuzinė, t. y., primesta aplinkinių, susikurta pačių; kodėl mes kartais išgirstam kitų nuomonę ir sureaguojam kaltės jausmu, o kartais tai mūsų nepaliečia. 
     Diskutavome apie tai, ar galima lyginti kaltės jausmą, kai yra padaromos nereikšmingos klaidos dėl elementaraus neatidumo, ir kaltę, kai yra padaroma didelė, kartais net nepataisoma  žala. 
     Priėjome išvados, kad nereikšmingų dalykų nėra, kad turime būti atsakingi už savo veiksmus nuolat.  Jei neprisiimsime atsakomybės už mažus dalykus, gausime didesnius išbandymus, nes Visata mus nuolat tikrina ir moko.
     Kalbėjome ir apie tai, kad yra du keliai išeiti iš šio jausmo – tai suvokti savo klaidas, prisiimti už jas atsakomybę ir judėti pirmyn; ir kitas kelias – tai pereiti į savigraužą ir eiti gilyn į savęs naikinimą bei destrukciją. Žmonės dažniausiai renkasi destrukciją iš nemeilės sau. O juk niekas mums nedraudžia, suvokus savo klaidas, pirmiausia nuoširdžiai atsiprašyti (jei negalime to padaryti tiesiogiai, tai bent mintimis), tada atleisti sau, arba atlikti gilesnę nuoširdžią atgailą. Juk nėra tokių dalykų, kurių Dievas mums neatleistų, tad kodėl mes negalime atleisti sau…
     Be to, pokalbio metu diskutavome apie tai, kad kaltės jausmas gali būti ir kaip dovana, kurią mes galime priimti arba nepriimti; ir apie tai, kad šis jausmas gali pasitarnauti mums, jei mes sugebame neužsibūti jame, o ramiu protu išanalizuoti situaciją, prisiimti atsakomybę, padaryti atitinkamas išvadas bei padėkoti Visatai už pamokas, duotas mūsų tobulėjimui.
     Taip pat buvo išsakytos mintys, kad Visata save nuolat tikslina ir augina; ir kad mes neturime užstrigti informacijoje ir žinojime. Kiekvienas mūsų pasirinkimas mus keičia ir augina taip pat. Visi jausmai, kurie duoti žmogui, yra reikalingi, tačiau mes turime siekti, kad tai mums padėtų, o ne žlugdytų.
     Kadangi palietėme tik dalį kaltės jausmo klodų, turime viltį, kad prie šios temos dar grįšime ateities diskusijose.
  
    
Ramutė Gegevičienė
LPF "Saulė ir vėjas" savanorė