LPF Saulė ir vėjas

Ateik Pas Mus ir Veikime, Pažinkime, Atraskime Drauge...

Вода (Vanduo - RU)

     Vaizdo įrašas...
     Vertimas į lietuvių kalbą...
 
     ОдноНо и Маша Макарова - Вода (2013)
      
     
     Tekstas lietuvių kalba...
     Pastaba. Rusų kalboje žodis „vanduo“ ("вода") yra moteriškos giminės, ir visas tekstas vaizdo įraše yra  apie „Vandenį“ kaip apie „Ją“. Tai palikta ir vertime: Vanduo – Ji...
   
     Man ir nesisapnavo, kad Ji vergė… nedėkingų žmonių užguita tarnaitė… į Ją paniekinamai „tu“ ir niekada vardu… Tik „Duok!“, „Nuprausk!“, „Nešdinkis!“, “Grįžk!“, „Įpilk!“...
     Jie piešė ant Jos veido raukšles… deginančiu puikuoliškų minčių ir frazių degutu…
     Jie traukė jėgas iš Jos pačios gilumos… įžūliai kibirais semdami iš akių skvarbią Šviesą…
     Ji sapnavo, kaip Ją įvaro į surūdijusius vamzdžius… sumaišydami su abejingumo pamazgomis…
     Kukli… kantri… Ji niekada neatsakys į barimą… Visą purvą ir neapykantą galima ant Jos išversti…
     Ir štai stovi Ji išsidraikiusi prie senatvės vartų… su nuvytusia lelija susivėlusiuose plaukuose…
   
     Vanduo (Ji) linki žmonėms tik taikos ir džiaugsmo… Ji atleido jiems aklumą, įniršį ir baimę…
     O nematantys, jausdami savo nebaudžiamumą, dar įnirtingiau bando atplėšti nuo Jos gabalą… atimti Jos paslaptį, uždrausti užuominą… užmušti stebuklą aštriu smūgiu į smilkinį…
     Pasižiūrėjęs į savo atvaizdą nuotekų griovyje, kiekvienas Jos lašas prisipildė užuojautos… 
     „Išdiduoliai, pasitikėkite manimi…“ - šnabždėjo sausomis lūpomis, - „ir aš išliesiu ant jūsų gyvo žinojimo srautus...“
     Tačiau niekas netikėjo, kad Ji gali štai taip – dykai, nesavanaudiškai atiduoti viską, ką turi… ir kad mainais Ji nieko nepaprašys, Jai užtenka žodžio „Ačiū“ ir šilto žvilgsnio…
     Vanduo…
     Apkabink mane... Vanduo, Vanduo, Vanduo…
     Tu mano viduje… Vanduo, Vanduo, Vanduo…
     Krito iš dangaus… Vanduo, Vanduo, Vanduo (Ji)…
     Gyvybe žemėn išeidama ir prisikeldama…
   
     Atsibudo užsiverkusi vidury nakties… neramaus, baisaus sapno suplyšusiuose draiskaluose…
     Geraširdiškų delfinų šauksmas sudaužė Jos vienatvę… ir Vanduo (Ji) prisiminė, kas Ji… Mezgėja, kuri mezga Dievui marškinius iš akinančių siūlų… smaragdo spalvos… 
     Joje atsirado tiek daug švelnumo JAM, kad Dievas maudėsi vandenyne Ja… Ir suskambo Jos balsas varpeliu… plaukų sruogos minkštai krito ant liaunų pačių… O realybės audiniai pratrūko šventais šaltiniais… ir visa, kas gyva, skubėjo Ją pasitikti… 
     Vanduo prasiskverbė visur ir viskas Vandeniu alsavo... pasaulis skleidėsi, kaip pumpuras pripildytas nektaro… vanduo gelbėjo, įkvėpdavo ir keitė-mainė… „Ji ir yra Meilė!...“ - taip visa aplinkui šnabždėjo…
   
     Apkabink mane... Vanduo, Vanduo, Vanduo…
     Tu mano viduje… Vanduo, Vanduo, Vanduo…
     Krito iš dangaus… Vanduo, Vanduo, Vanduo (Ji)…
     Gyvybe žemėn išeidama ir prisikeldama…
   
     Pirmaprade, nematoma, laisva, mylinti, nekintanti, neišmatuojama, nepažeidžiama, nepatraukiama ir nenuilstanti, siela mano - kibirkščiuok Vandeniu!… kibirkščiuok Vandeniu!… kibirkščiuok Vandeniu!…  
   
   
     Iš rusų k. vertė Vida Vaitaitytė